KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Antras poskyris. Žmonių bendruomenė

1 skirsnis. Asmuo ir visuomenė

I. Žmogaus pašaukimo bendruomeninis pobūdis

1878  Visi žmonės kviečiami į tą patį tikslą – Dievą. Esama tam tikro panašumo tarp dieviškųjų Asmenų bendrystės ir žmonių tarpusavio brolybės, kurią jie privalo steigti tiesoje ir meilėje.1 Artimo meilė neatskiriama nuo Dievo meilės.

1879  Žmogui reikia visuomeninio gyvenimo. Jam jis yra ne kažkoks priedas, bet jo prigimties poreikis. Bendraudami tarpusavyje, tarnaudami vieni kitiems ir rasdami bendrą kalbą su savo broliais bei seserimis, žmonės ugdo savo gebėjimus ir taip atsiliepia į savo pašaukimą.2

1880  Visuomenė yra visuma asmenų, kuriuos organiškai vienija atskirą asmenį pranokstantis vienybės principas. Visuomenė, būdama regimas ir drauge dvasinis sambūris, pastoviai egzistuoja laike: ji paveldi praeitį ir rengia ateitį. Visuomenėje kiekvienas žmogus tampa „paveldėtoju“ ir gauna „talentus“, kurie praturtina jo tapatybę ir kurių vaisius jis privalo paskleisti.3 Dėl to kiekvienas privalo savo įndėliu padėti bendruomenėms, kurioms priklauso, ir gerbti valdžią, kuriai pavesta rūpintis bendrąja gerove.

1881  Kiekvieną bendruomenę apibūdina jos tikslas, todėl ji paklūsta savo taisyklėms, tačiau „visų visuomeninių institucijų pradas, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo4.

1882  Kai kurios bendruomenės, kaip antai šeima ir valstybė, yra labai artimos žmogaus prigimčiai. Jos jam būtinos. Padedant kuo daugiau žmonių dalyvauti visuomeniniame gyvenime, būtina skatinti įvairių organizacijų ir renkamų institucijų steigimą, keliant joms „ekonominius, kultūrinius, socialinius, sportinius, pramoginius, profesinius, politinius uždavinius visos šalies ir tarptautiniu mastu“5. Tokia „socializacija“ pagrįsta ir natūraliu žmonių polinkiu burtis draugėn siekiant tikslų, kurie viršija atskiro asmens jėgas. Tai leidžia išsiskleisti asmens gebėjimams, ypač jo iniciatyvai ir atsakomybei, padeda garantuoti jo teises.6

1883  Socializacija taip pat susijusi su pavojais. Per didelis valstybės kišimasis gali grėsti asmenų laisvei ir iniciatyvai. Bažnyčios mokyme buvo iškeltas vadinamasis subsidiarumo principas. Pagal jį „aukštesnio lygmens bendruomenė neturi kištis į žemesnio lygmens bendruomenės vidaus gyvenimą siaurindama jos kompetenciją; veikiau ji turi ją remti iškilus būtinybei ir jai padėti derinti savo veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla siekiant bendros gerovės“7.

1884  Dievas nenorėjo visos galios pasilikti vien sau. Kiekvienam kūriniui Jis palieka uždavinius, kuriuos tas sugeba atlikti pagal savo įgimtus gebėjimus. Tokiu valdymo būdu reikia vadovautis visuomeniniame gyvenime. Dievo elgesys valdant pasaulį labai paiso žmogaus laisvės ir turėtų įkvėpti išminties tiems, kurie vadovauja žmonių bendruomenėms. Jie privalo elgtis kaip Dievo apvaizdos tarnai.

1885  Subsidiarumo principas priešingas bet kurioms kolektyvizmo formoms. Juo nubrėžiamos ribos valstybės kišimuisi; jo tikslas – darnus santykis tarp individo ir visuomenės, tikra tarptautinė tvarka.

II. Atsivertimas ir visuomenė

1886  Visuomenė būtina žmogaus pašaukimui įgyvendinti. To siekiant būtina laikytis teisingos vertybių hierarchijos, kurioje „medžiaginės ir instinktų valdomos sritys palenkiamos vidinėms ir dvasinėms“8:

Visuomenę [...] pirmiausia reikia vertinti kaip dvasinę tikrovę. Juk joje tiesos apšviesti žmonės dalijasi savo žiniomis; gali ginti savo teises ir vykdyti pareigas; yra skatinami siekti dvasinių gėrybių; pagrįstai drauge džiaugiasi kiekvienu gražiu dalyku, kad ir kokios rūšies jis būtų; nuolat trokšta tai, kas juose geriausia, perduoti kitiems ir nuolat bendrai stengtis dvasiškai praturtėti. Tokios vertybės turi nuolatos teikti įkvėpimo ir gairių mokslui, ekonominiam gyvenimui, socialinei veiklai, valstybės pažangai ir santvarkai, įstatymų leidybai ir visoms kitoms nuolat besirutuliojančio visuomenės gyvenimo apraiškoms.9

1887  Priemonių ir tikslų sukeitimas10, kai priemonė padaroma galutiniu tikslu ar asmuo – priemone, gimdo neteisingas struktūras, kurios „krikščionišką, dieviškojo įstatymų Leidėjo įsakymus atitinkantį gyvenimą apsunkina ir praktiškai daro neįmanomą“.11

1888  Norint pasiekti socialinių permainų, kurios tikrai tarnautų žmogui, būtina pažadinti dvasinius bei moralinius jo gebėjimus ir nuolatinį poreikį atsiversti iš vidaus. Širdies atsivertimui pripažįstama pirmenybė jokiu būdu nenaikina, o veikiau didina pareigą taip pataisyti į nuodėmę vedančias institucijas ir gyvenimo sąlygas, kad jos atitiktų teisingumo reikalavimus ir padėtų skleisti gėrį, užuot trukdžiusios tai daryti.12

1889  Be malonės pagalbos žmonės nepajėgtų pastebėti dažnai siauro takelio „tarp silpnadvasiškumo, kuris lenkiasi blogiui, ir smurto, kuris nori nugalėti blogį, o iš tikrųjų jį didina“13. Tas takelis – tai krikščioniškos – Dievo ir artimo – meilės kelias. Meilė yra didžiausias socialinis įsakymas. Ji pagerbia kitą žmogų ir jo teises, reikalauja būti teisingiems, ir tik ji viena daro mus pajėgius taip elgtis. Ji įkvepia gyventi aukojant save: „Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins“ (Lk 17, 33).

Santrauka

1890  Esama tam tikro panašumo tarp dieviškųjų Asmenų bendrystės ir žmonių tarpusavio brolybės, kurią žmonės privalo steigti tarp savęs.

1891  Kad išsiskleistų žmogaus prigimtis, jam reikia visuomeninio gyvenimo. Kai kurios bendruomenės, kaip antai šeima ir valstybė, labai artimos žmogaus prigimčiai.

1892  „Visų visuomeninių institucijų pradas, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo.“14

1893  Reikia skatinti aktyvų dalyvavimą įvairiose sąjungose ir renkamose institucijose.

1894  Pagal subsidiarumo principą nei valstybė, nei jokia kita didesnė sąjunga neturi pamainyti pavienių asmenų bei mažesnių darinių iniciatyvos bei atsakomybės.

1895  Visuomenė turi skatinti, o ne trukdyti dorai elgtis. Ji privalo vadovautis teisinga vertybių hierarchija.

1896  Kai nuodėmė iškreipia socialinį klimatą, būtina žadinti širdimi atsiversti ir šauktis Dievo malonės. Meilė verčia daryti teisingas reformas. Socialinio klausimo neįmanoma išspręsti be Evangelijos.15

Išnašos

1 Plg. GS 24, §3.

2 Plg. GS 25, §1.

3 Plg. Lk 19, 13. 15.

4 GS 25, §1.

5 MM 60.

6 Plg. GS 25; CA 16.

7 CA 48; plg. Pijus XI, enc. "Quadragesimo anno".

8 CA 36.

9 PT 36.

10 Plg. CA 41.

11 Pijus XII, kalba 1941 m. birželio 1 d.

12 Plg. LG 36.

13 CA 25.

14 GS 25, §1.

15 Plg. CA 5.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003