KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Pirmas skyrius. Malda krikščionio gyvenime / Trečias poskyris. Maldos gyvenimas

2 skirsnis. Maldos kova

2725  Malda yra malonės dovana ir tvirtas mūsų atsakas. Ji visada reikalauja mūsų pastangų. Didieji maldos žmonės Senojoje Sandoroje iki Kristaus, taip pat Dievo Motina ir šventieji drauge su Jėzumi mus moko, kad malda yra kova. Kova su kuo? Su savimi pačiais ir su klastinguoju gundytoju, kuris daro viską, kad tik atitrauktų žmogų nuo maldos, nuo vienybės su Dievu. Meldžiamės taip, kaip gyvename, nes gyvename taip, kaip meldžiamės. Kas nenori nuolat gyventi pagal Kristaus Dvasią, tas neįpranta melstis Jo vardu. Krikščionio naujojo gyvenimo „dvasinė kova“ yra neatskiriama nuo maldos kovos.

I. Prieštaros maldai

2726  Maldos kovoje turime priešintis mūsų pačių ir mus supančių žmonių klaidingai maldos sampratai. Vieni maldą laiko grynai psichologiniu reiškiniu, kiti – pastangomis susikaupti siekiant vidinės tuštumos. Treti maldą tapatina su apeiginiais veiksmais ir žodžiais. Daugelio krikščionių pasąmonėje malda yra užsiėmimas, nederantis su visa, ką jiems reikia daryti: jie neturi jai laiko. Ieškantieji malda Dievo greitai nusivilia, nes nežino, kad malda kyla ir iš Šventosios Dvasios, ne vien iš jų pačių.

2727  Mes taip pat turime priešintis „šio pasaulio“ galvosenai, kuri mus perskverbs, jei nebūsime budrūs; pavyzdžiui, jog tikra esą tik tai, ką gali patikrinti protas ir mokslas (tuo tarpu malda yra mūsų sąmonei ir pasąmonei nesuvokiamas slėpinys); arba kad vertinga tėra gamyba ir jos našumas (tuo tarpu malda neproduktyvi, vadinasi, nenaudinga); arba kad tiesos, gėrio ir grožio kriterijai yra juslingumas ir pasitenkinimas (tuo tarpu maldai – „Grožio meilei“ (philokalia) – terūpi gyvojo ir tikrojo Dievo garbė); pakritikuoji aktyvizmą, ir štai malda pateikiama kaip bėgimas iš pasaulio (tuo tarpu krikščioniškoji malda nei pasitraukiama iš istorijos, nei nutolstama nuo gyvenimo).

2728  Pagaliau turime priešintis dalykams, kuriuos suvokiame kaip maldos nesėkmę: tai ir suglebimas dėl dvasinės sausros, ir liūdesys, kad ne viską atiduodame Viešpačiui, nes „turime daug turto“17; nusivylimas, jog nesame išklausomi, kaip norėtume; tai ir įžeista puikybė, stiprinama mūsų, nusidėjėlių, nevertumo jausmo; tai susierzinimas, kad melstis turime nesavanaudiškai, ir t. t. Išvada visada ta pati: kam tuomet melstis? Kad nugalėtume tas kliūtis, turime stengtis būti nuolankūs, pasitikintys ir ištvermingi.

II. Nuolankus širdies budėjimas
...kai sunku melstis

2729  Melstis paprastai mums trukdo išsiblaškymas. Žodinėje maldoje išsiblaškymas gali lydėti mūsų žodžius ir jų prasmę, gali būti susijęs ir su Tuo, į kurį kreipiamės žodine (liturgine ir asmenine) malda, meditacija ir kontempliacija. Vaikyti išsiblaškymus nuo savęs reikštų patekti į jų spąstus, o užtenka tik atsigręžti į savo širdį: išsiblaškymas mums parodo, prie ko esame prisirišę; atviras šito pripažinimas Viešpaties akivaizdoje turi pažadinti mūsų už viską didesnę meilę Jam, ryžtingai atnašaujant savo širdį, kad Jis ją nuvalytų. Šioje kovoje renkamės šeimininką, kuriam tarnausime.18

2730  Pozityvi kova su savintis ir valdyti linkusia mūsų siela yra budėjimas, širdies blaivumas. Kai Jėzus primygtinai reikalauja budėti, tai visada esti susiję su Jo Asmeniu, Jo atėjimu paskutinią ir kiekvieną dieną, tai yra „šiandien“. Jaunikis ateina vidurnaktį; šviesa, kuri niekada negali užgesti, yra tikėjimo šviesa: „Eik, – sako man širdis, – Jo veido ieškoki!“ (Ps 27, 8).

2731  Kita sunkenybė, ypač tiems, kurie nori nuoširdžiai melstis, yra sausra. Taip būna maldos metu, kai širdis jaučiasi tuščia, nėra potraukio mintims, prisiminimams ir jausmams, taip pat ir dvasiniams. Tai tyro tikėjimo akimirka, kai reikia ištikimai pasilikti su Jėzumi jo agonijoje ir kape. „Jei kviečių grūdas [...] apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Jei sausra kyla dėl to, kad trūksta šaknų, nes žodis krito ant uolos, tada tenka kovoti, kad atsiverstume.19

...kai kyla pagunda nesimelsti

2732  Dažniausiai ir slapčiausia pagunda yra tikėjimo stoka. Ji pasireiškia ne tiek deklaruojamu netikėjimu, kiek faktišku pirmenybės teikimu kitkam. Kai pradedame melstis, tūkstančiai darbų ar rūpesčių, mūsų laikomų neatidėliojamais, atrodo esą svarbesni; tada ir vėl paaiškėja, ką širdis labiausiai myli. Kartais kreipiamės į Viešpatį kaip į paskutinį prieglobstį, bet ar tikrai tikime Jo pagalba? Kartais Viešpatį laikome savo sąjungininku, bet mūsų širdis lieka išpuikusi. Visais atvejais tikėjimo stoka parodo, kad mūsų širdis dar nėra pakankamai nuolanki: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5).

2733  Kita pagunda, kuriai kelią atveria išpuikimas, yra vangumas. Dvasinio gyvenimo žinovai jį laiko tam tikra depresija, kurią sukelia ištižimas, sumažėjęs budrumas, nerūpestinga širdis. „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41). Juo iš aukščiau krenti, juo skaudžiau susižeidi. Skausmingas nusiminimas yra atvirkščia puikybės pusė. Kas yra nusižeminęs, tas nesistebi savo skurdu, kuris jį verčia pasitikėti ir ištvermingai laikytis.

III. Sūniškas pasitikėjimas

2734  Sūnišką pasitikėjimą išbando ir parodo vargai.20Didžiausi sunkumai susiję su prašymo malda, užtariant save ar kitus. Kai kas net nustoja melstis, manydamas, kad jo maldos neišklausomos. Tad kyla du klausimai: kodėl manome, kad mūsų prašymas liko neišklausytas? Kaip mūsų malda išklausoma, yra „veiksminga“?

Kodėl skundžiamės, jog nesame išklausomi?

2735  Pirmiausia turėtų stebinti štai kas: kai šloviname Dievą ar Jam dėkojame už visas Jo geradarybes, mums visai nerūpi žinoti, ar mūsų malda Jam yra maloni. Ir priešingai, reikalaujame, kad prašymo rezultatai būtų matomi. Tad kas yra Dievas, kuriuo grindžiama mūsų malda: priemonė naudai pasiekti ar mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas?

2736  Ar esame įsitikinę, jog „nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26)? Ar prašome Dievą „tinkamų gėrybių“? Mums dar neprašius, mūsų Tėvas gerai žino, ko mums reikia,21 bet Jis laukia mūsų prašymo, nes Jo vaikų kilnumas glūdi laisvėje. Tad reikia melstis su Jo laisvės Dvasia, kad iš tikrųjų galėtume pažinti tai, ko Jis trokšta.22

2737  „Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti“ (Jok 4, 2–3).23 Jei prašome padalyta širdimi, tartum „svetimautojai“,24 Dievas negali mūsų išklausyti, nes Jis nori mums gera, nori gyvenimo. „Gal manote, kad Raštas veltui sako: «Pavydulingai trokšta Jis Dvasios, kurią apgyvendino mumyse»?“ (Jok 4, 5). Mūsų Dievas yra „pavydus“, ir tai yra Jo meilės tikrumo ženklas. Įsigilinkime, ko trokšta Jo Dvasia, ir būsime išklausyti:

Nesielvartauk, jei tučtuojau negauni iš Dievo, ko prašai; Jis nori dar daugiau gero tau suteikti, jei ištvermingai melsdamasis pasiliksi su Juo.25
Viešpats nori malda išmėginti mūsų troškimus, kad galėtume gauti, ką yra pasirengęs mums duoti.26
Kaip mūsų malda tampa veiksminga?

2738  Maldos apreiškimas išganymo ekonomijoje mus moko, kad tikėjimas remiasi Dievo veikimu istorijoje. Sūnišką pasitikėjimą žadina Jo įstabiausia veikla: Jo Sūnaus kančia ir prisikėlimas. Krikščioniškoji malda yra bendradarbiavimas su Dievo apvaizda, su Jo meilės planu žmonių labui.

2739  Šv. Pauliaus pasitikėjimas yra drąsus,27 pagrįstas Dvasios malda mumyse ir savo vienatinį Sūnų mums atidavusio Tėvo ištikima meile.28 Besimeldžiančios širdies perkeitimas yra pirmasis atsakymas į mūsų prašymą.

2740  Jėzaus malda krikščionio maldą padaro veiksmingu prašymu. Jėzus yra jos pavyzdys, Jis meldžiasi mumyse ir su mumis. Jei Sūnaus širdis ieško vien to, kas patinka Tėvui, kaipgi Jo įvaikių širdys galėtų labiau prisirišti prie dovanų, negu prie Dovanotojo?

2741  Jėzus meldžiasi ir už mus, mūsų vardu ir mūsų labui. Visi mūsų prašymai vieną kartą visiems laikams buvo sukaupti Jo šūksnyje ant kryžiaus, o Tėvo išklausyti Jo Prisikėlimu; dėl to Jis be paliovos užtaria mus pas Tėvą.29 Jei mūsų malda, kupina pasitikėjimo ir vaikiškos drąsos, bus tikrai suvienyta su Jėzaus malda, mes gausime visa, ko prašome Jo vardu, ir netgi dar daugiau: pačią Šventąją Dvasią, kurioje yra visos dovanos.

IV. Ištvermingai mylėti

2742  „Be paliovos melskitės“ (1 Tes 5, 17), „visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu“ (Ef 5, 20). „Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais. Be paliovos budėkite, malda užtardami visus šventuosius“ (Ef 6, 18). „Mums nebuvo įsakyta nuolatos dirbti, budėti ir pasninkauti, bet mūsų įstatymas yra nuolat melstis.“30 Tas nenumaldomas noras melstis kyla tik iš meilės. Maldos kova su mūsų nerangumu ir tingumu yra nuolankios, pasitikinčios ir ištvermingos meilės kova. Ta meilė mūsų širdims atveria tris šviesias ir gaivinančias tikėjimo tiesas.

2743  Melstis galima visada: krikščionio laikas yra laikas prisikėlusio Kristaus, kuris, kad ir kokios audros būtų,31 pasilieka su mumis „per visas dienas“ (Mt 28, 20). Mūsų laikas yra Dievo rankose:

Galima dažnai ir karštai melstis ir turguje ar vaikščiojant vienam; taip pat galima ir tada, kai sėdite savo krautuvėlėje, kai perkate arba parduodate ar net ruošiate valgį.32

2744  Malda gyvybiškai būtina. Ne mažiau įtikinamas kitas argumentas: jei nesileidžiame Dvasios vadovaujami, vėl patenkame į nuodėmės vergiją.33 Kaip Šventoji Dvasia gali būti „mūsų gyvybė“, jei mūsų širdis toli nuo Jos?

Nėra nieko vertingesnio už maldą; ji padaro galima, kas negalima, lengva, kas sunku. Žmogus, kuris meldžiasi, negali nusidėti.34
Kas meldžiasi, tikrai save išgelbsti; kas nesimeldžia, tikrai save pasmerkia.35

2745  Malda ir krikščioniškasis gyvenimasneatskiriami, nes juos vienija ta pati meilė ir tas pats iš meilės kylantis atsižadėjimas, ta pati Tėvo meilės planą atitinkanti vaiko meilė, ta pati mus perkeičianti vienybė Šventojoje Dvasioje, kuri mus daro vis panašesnius į Jėzų Kristų, ta pati meilė visiems žmonėms – ta, kuria mus pamilo Jėzus. „Ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, Jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 16–17).

Tas meldžiasi be paliovos, kas maldą vienija su darbais, o darbus su malda. Tik taip galime tikėtis įgyvendinti nepaliaujamos maldos principą.36
Jėzaus Valandos malda

2746  Jėzaus Valandai atėjus, Jis meldžiasi Tėvui.37 Jo malda, ilgiausia iš esamų Evangelijoje, apima visą kūrimo ir išganymo ekonomiją, taip pat Jo mirtį bei Prisikėlimą. Jėzaus Valandos malda, kaip ir Jo Velykos, įvykusios „vieną kartą visiems laikams“, visada lieka Jo malda ir sudabartinama Bažnyčios liturgijoje.

2747  Krikščionių tradicija tą maldą pagrįstai vadina „kunigiškąja“ Jėzaus malda. Tai mūsų Aukščiausiojo Kunigo malda, neatskiriama nuo Jo aukos, nuo Jo perėjimo („Pascha“) pas Tėvą, kai Jis visas tada buvo „pašventintas“ Tėvui.38

2748  Toje Velykų aukos maldoje viskas buvo „suvienyta Kristuje tartum galvoje“39: Dievas ir pasaulis, Žodis ir kūnas, amžinasis gyvenimas ir laikas, save dovanojanti meilė ir ją išduodanti nuodėmė, čia pat esantys mokiniai ir tie žmonės, kurie dėl jų žodžių įtikės Jėzų, pažeminimas ir garbė. Tai – vienybės malda.

2749  Jėzus įgyvendino visą Tėvo darbą, ir Jo malda, kaip ir Jo auka, tęsiasi iki laikų pabaigos. Jo Valandos malda pripildo paskutinius laikus ir kreipia juos į atbaigą. Jėzus – Sūnus, kuriam Tėvas visa dovanojo ir kuris pats save yra atidavęs Tėvui, kalba kaip laisvas valdovas,40 turėdamas Tėvo Jam suteiktą galią visai kūrinijai. Tarnu tapęs Sūnus yra Viešpats, Pantokratōr („Visavaldis“). Mūsų Aukščiausiasis Kunigas, kuris meldžiasi už mus, taip pat meldžiasi mumyse ir yra mus išklausantis Dievas.

2750  Tik įsijautę į šventąjį Viešpaties Jėzaus vardą, galime visa širdimi priimti maldą, kurios Jis mus išmokė: „Tėve mūsų!“ Iš širdies kylanti Jo kunigiškoji malda įkvepia didžiuosius „Tėve mūsų“ prašymus: rūpintis Tėvo vardu,41 trokšti Jo karalystės (ir Jam teikiamos šlovės42), vykdyti Tėvo valią ir Jo išganymo planą,43 išgelbėti nuo pikto44.

2751  Pagaliau šia kunigiškąja malda Jėzus mums apreiškia ir suteikia neatskiriamą Tėvo ir Sūnaus „pažinimą“45. Tas „pažinimas“ ir yra maldos gyvenimo slėpinys.

Santrauka

2752  Malda reikalauja mūsų pastangų ir kovos su savimi pačiais bei su klastinguoju gundytoju. Maldos kova neatskiriama nuo „dvasinės kovos“, kuri būtina norint nuolat gyventi pagal Kristaus Dvasią: meldžiamės taip, kaip gyvename, nes gyvename taip, kaip meldžiamės.

2753  Maldos kovoje turime priešintis klaidingai maldos sampratai, įvairioms mąstymo tendecijoms, savo pačių nesėkmių patirčiai. Šiuos gundymus, kurie verčia abejoti maldos naudingumu ar net jos galimybe, reikia įveikti nuolankumu, pasitikėjimu ir ištverme.

2754  Pagrindiniai sunkumai meldžiantis yra išsiblaškymas ir sausra. Nuo jų gelbi tikėjimas, širdies atsivertimas ir budėjimas.

2755  Maldai dažniausiai gresia dvi pagundos: tikėjimo stoka ir vangumas, kaip tam tikra depresijos forma, kylanti dėl ištižimo ir vedanti į nusiminimą.

2756  Mūsų, Dievo vaikų, pasitikėjimas išbandomas tada, kai mums atrodo, jog ne visada esame išklausomi. Evangelija mus ragina klausti, ar mūsų malda sutampa su Dvasios troškimais.

2757  „Be paliovos melskitės“ (1 Tes 5, 17). Melstis galima visada. Tai net gyvybiškai būtina. Malda ir krikščioniškasis gyvenimas neatskiriami.

2758  Į Jėzaus Valandos maldą, pagrįstai vadinamą „Aukščiausiojo Kunigo malda“,46 sutraukta visa kūrimo ir išganymo ekonomija. Ši malda įkvepia didžiuosius „Tėve mūsų“ maldos prašymus.

Išnašos

17 Plg. Mk 10, 22.

18 Plg. Mt 6, 21. 24.

19 Plg. Lk 8, 6. 13.

20 Plg. Rom 5, 3-5.

21 Plg. Mt 6, 8.

22 Plg. Rom 8, 27.

23 Plg. Jok 4, 1-10; 1, 5-8; 5, 16 visą kontekstą.

24 Plg. Jok 4, 4.

25 Evagras Pontietis, Or. 34.

26 Šv. Augustinas, Ep. 130, 8, 17.

27 Plg. Rom. 10, 12-13.

28 Plg. Rom 8, 26-13.

29 Plg. Žyd 5, 7; 7, 25; 9, 24.

30 Evagras Pontietis, Cap. pract. 49.

31 Plg. Lk 8, 24.

32 Šv. Jonas Auksaburnis, Ecl. 2.

33 Plg. Gal 5, 16-25.

34 Šv. Jonas Auksaburnis, Anna 4, 6.

35 Šv. Alfonsas Liguori, Mez.

36 Origenas, Or. 12.

37 Plg. Jn 17.

38 Plg. Jn 17, 11. 13. 19.

39 Plg. Ef 1, 10.

40 Plg. Jn 17, 11. 13. 19. 24.

41 Plg. Jn 17, 6. 11. 12. 26.

42 Plg. Jn 17, 1. 5. 10. 22. 23-26.

43 Plg. Jn 17, 2. 4. 6. 9. 11. 12. 24.

44 Plg. Jn 17, 15.

45 Plg. Jn 17, 3. 6-10. 25.

46 Plg. Jn 17.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003