KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››
  

Antras skyrius. Viešpaties malda: „Tėve mūsų“

3 skirsnis. Septyni prašymai

2803  Stodami Dievo, mūsų Tėvo, akivaizdon, kad Jį garbintume, mylėtume ir šlovintume, įvaikystės Dvasia pažadina mūsų širdyse septynis prašymus, septynis pašlovinimus. Pirmi trys, daugiau dieviškieji, priartina prie Dievo garbės, keturi paskutiniai yra tarytum keliai, vedantys pas Jį, ir mūsų skurdą paveda Jo malonei. „Bedugnė šaukia bedugnei“ (Ps 42, 8).

2804  Pirmieji prašymai mus kreipia į Dievą dėl Jo paties: tavo vardas, tavo karalystė, tavo valia! Meilei būdinga pirmiausia galvoti apie Tą, kurį mylime. Nė viename iš tų trijų prašymų neminime „savęs“, mus pagauna mylimojo Sūnaus „karštas troškimas“, net „nerimas“ dėl Jo Tėvo garbės:55 „Teesie šventas [...]. Teateinie [...]. Teesie...“ Tie trys maldavimai jau yra išklausyti Gelbėtojo Kristaus aukoje, o dabar, kol Dievas nėra tapęs viskas visame kame,56 jie su viltimi krypsta į jų galutinį įgyvendinimą.

2805  Kiti prašymai panašūs į kai kurias eucharistines epiklezes: jais atnašaujami mūsų lūkesčiai ir patraukiamas gailestingojo Tėvo žvilgsnis. Jie kyla iš mūsų pačių ir rūpi mums jau dabar, šiame pasaulyje: „Duok mums [...], atleisk mums [...], neleisk mūsų [...], gelbėk mus...“ Ketvirtas ir penktas prašymas susijęs su mūsų gyvenimu kaip tokiu: prašome mus pamaitinti ir išgydyti iš nuodėmės, du paskutiniai – su mūsų kova dėl gyvenimo pergalės, su pačia maldos kova.

2806  Trys pirmieji prašymai stiprina mūsų tikėjimą, pripildo mus vilties, uždega meile. Kaip kūriniai, o dar labiau kaip nusidėjėliai, turime melsti už save, už pasaulio ir istorijos ribojamus „mus“, kuriuos pavedame neišmatuojamai Dievo meilei. Juk per Kristaus vardą ir Šventosios Dvasios karalystę mūsų Tėvas įgyvendina savąjį mūsų ir viso pasaulio išganymo planą.

I. „Teesie šventas tavo vardas“

2807  Pasakymą „teesie šventas“ šiuo atveju reikia suprati ne tiek priežasties prasme (tik Dievas pašventina, daro šventą), kiek pirmiausia vertinimo prasme, būtent pripažinti ką nors šventu, elgtis kaip su šventu. Todėl garbinant šis prašymas ne kartą suprantamas kaip šlovinimas ir dėkojimas.57 Tačiau Jėzus mus moko prašyti geidžiamąja nuosaka, kad tai būtų ir Dievą, ir žmogų apimantis prašymas, troškimas ir laukimas. Jau maldos pirmuoju prašymu esame panardinami į giliausią Jo dievystės slėpinį ir mūsų žmogystės išganymo vyksmą. Mūsų prašymas, kad Jo vardas būtų šventas, mus įtraukia į tai, ką „Jis panorėjo iš anksto mutarti" (Ef 1, 9), „kad būtume šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4).

2808  Dievas apreiškia savo vardą lemiamais išganymo ekonomijos momentais ir apreiškia jį įgyvendindamas savo darbą. Tas darbas tampa tikrove mums ir mumyse tik tada, kai mūsų ir mumyse Jo vardas pripažįstams šventu.

2809  Dievo šventumas yra nepasiekiama Jo amžinojo slėpinio gelmė. Kas apie jį buvo apreikšta kūrinijoje ir istorijoje, tai Šventasis Raštas vadina garbe, Jo didybės spindesiu.58 Sukurdamas žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“ (Pr, 1, 26), Dievas jį apvainikavo garbe,59 tačiau nusidėdamas žmogus „stokoja Dievo garbės“.60 Dėl to Dievas rodo savo šventumą, apreikšdamas ir dovanodamas savo vardą, kad atnaujintų žmogų „pagal jo Kūrėjo paveikslą“ (Kol 3, 10).

2810  Abraomui duotu pažadu ir jį lydinčia priesaika61 Dievas įsipareigoja, tačiau savo vardo neatskleidžia. Tik Mozei jį praskleidžia62 ir parodo visos tautos akyse, išvaduodamas ją iš egiptiečių: „Jis šlovingai nugalėjo“ (Iš 15, 1). Po Sinajuje sudarytos Sandoros ta tauta yra „Jo“ ir turi būti „šventa tauta“ (arba pašventinta – hebrajiškai tai tas pats žodis),63 nes joje gyvena Dievo vardas.

2811  Nors Šventasis Dievas64 vis iš naujo jai duoda savo šventąjį Įstatymą, nors Viešpats „dėl savo švento vardo“ yra kantrus, tauta nusigręžia nuo Izraelio Šventojo ir „išniekina Jo vardą tautų akyse“65. Dėl to Senosios Sandoros teisieji, iš tremties grįžę vargdieniai ir pranašai degte degė uolumu dėl Jo vardo.

2812  Pagaliau Šventojo Dievo kaip Gelbėtojo vardas mums buvo apreikštas Jėzuje, duotas kūno pavidalu:66 apreikštas tuo, kas Jis Yra, apreikštas Jo žodžiu ir auka.67 Tai Jo – Aukščiausiojo Kunigo – maldos esmė: Šventasis Tėve, „dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19). Kadangi Jėzus pats „pašventina“ savo vardą,68 Jis mums „apreiškia" Tėvo vardą.69 Baigiantis Jo Velykoms, Tėvas Jam duoda vardą, kilniausią iš visų vardų: Jėzus yra Viešpats Dievo Tėvo šlovei.70

2813  Krikšto vandeniu mes buvome „nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Mūsų Tėvas „mus pašaukė [...] šventėjimui“ (1 Tes 4, 7) per visą mūsų gyvenimą; kadangi Jo dėka ir mes esame „Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo [...] pašventimu“ (1 Kor 1, 30), tai Dievo garbei ir mūsų gyvenimui svarbu, kad Jo vardas mumyse ir mūsų būtų pripažįstamas kaip šventas. Todėl taip karštai tariame savo pirmąjį prašymą.

Kas galėtų pašventinti Dievą, jeigu Jis pats šventina? Bet kadangi Jis pasakė: „Būsite šventi, nes aš esu šventas“ (Kun 11, 45), prašome ir maldaujame, kad, būdami pašventinti Krikštu, išvermingai išliktume tokie, kokie pradėjome būti. To prašome kasdien, nes mums būtina kasdien šventėti, kad, kasdien nusidėdami, savo nuodėmes nuplautume šventumu [...]. Mes meldžiame, kad šis šventumas mumyse išliktų.71

2814  Nuo mūsų gyvenimo ir nuo mūsų maldos neatskiriamai priklauso, ar Jo vardas bus šventu pripažįstamas tautose:

Mes prašome Dievą, kad Jo vardas visiems būtų šventas, nes savo šventumu Jis gelbi ir šventina visą kūriniją. [...] Tas vardas teikia išganymą pražuvusiam pasauliui, bet mes prašome, kad šis Dievo vardas būtų mumyse pašventintas mūsų gyvenimu. Juk jeigu mes gyvename dorai, Dievo vardas esti šlovinamas; bet jei gyvename nedorai, jam yra piktžodžiaujama, kaip sakė apaštalas: „Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys“ (Rom 2, 24).72 Tad mes meldžiamės, kad mūsų sielos būtų vertos tapti šventos, kaip yra šventas mūsų Dievo vardas.73
Kai sakome: „Teesie šventas tavo vardas“, prašome, kad jis būtų šventu laikomas ne tik mumyse, esančiuose Dieve, bet ir kituose, kurių dar laukia Dievo malonė, idant paklustume įsakymui melstis už visus, net už savo priešus. Todėl, prašydami: „Teesie šventas tavo vardas“ ir nepridėdami žodžio „mumyse“, prašome, kad toks jis būtų visuose žmonėse.74

2815  Tas prašymas, kaip ir kiti šeši, kuriuos jis apima, buvo išklausytas dėl Kristaus maldos. Malda mūsų Tėvui yra mūsų malda tada, kai meldžiamės Jėzaus „vardu“.75 Savo Aukščiausiojo Kunigo maldoje Jėzus prašo: „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs“ (Jn 17, 11).

II. „Teateinie tavo karalystė“

2816  Naujajame Testamente žodis basileia gali būti verčiamas kaip „karališkumas“ (suvokiant jį abstrakčiai), „karalystė“ (suvokiant konkrečiai) arba „karaliavimas“ (kaip veiksmas). Dievo karalystė jau yra čia. Ji prisiartino įsikūnijusiame Žodyje, yra skelbiama visoje Evangelijoje, atėjo per Kristaus mirtį ir Prisikėlimą. Po Paskutinės vakarienės Dievo karalystė ateina Eucharistijoje ir yra tarp mūsų. Karalystė ateis šlovingai, kai Kristus ją perduos Tėvui:

Dievo karalystė gali būti ir pats Kristus, kurio kasdien trokštame, kurio greito atėjimo nekantriai laukiame. Kadangi Jis yra mūsų Prisikėlimas, nes Jame prisikelsime, tai Jis gali būti ir Dievo karalystė, nes Jame karaliausime.76

2817  Tas prašymas yra „Marana tha“ – Dvasios ir Sužadėtinės kvietimas: „Ateik, Viešpatie Jėzau“:

Net jei šioje maldoje ir nebūtų reikalaujama prašyti Karalystės atėjimo, savaime patys jos šauktumės, nekantriai laukdami išsipildant mūsų vilčių. Kankinių sielos po altoriumi didžiu balsu šaukiasi Viešpaties: „Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!“ (Apr 6, 10). Jie būtinai turi sulaukti teisingumo laikų pabaigoje. Viešpatie, tegu kuo greičiau ateina Tavo karalystė!77

2818  Viešpaties maldoje pirmiausia trokštama galutinio Dievo karalystės atėjimo, Kristui sugrįžus.78 Tačiau šis troškimas neatleidžia Bažnyčios nuo jos misijos pasaulyje, atvirkščiai, dar labiau ją įpareigoja. Juk po Sekminių Karalystės atėjimas yra darbas Viešpaties Dvasios, „kuri atbaigia Jo darbą, pašventindama pasaulį“79.

2819  „Dievo karalystė [...] [yra] teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Paskutiniai laikai, kuriais mes gyvename, yra Šventosios Dvasios išliejimo metas. Dabar vyksta lemiamoji kova tarp „kūno“ ir Dvasios:80

Tik tyra širdis gali nesvyruodama tarti: „Teateinie tavo karalystė.“ Kas išgirdo Pauliaus žodžius: „Tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė“ (Rom 6, 12), kieno veiksmai, mintys ir žodžiai išliko tyri, tas gali Dievui tarti: „Teateinie tavo karalystė“.81

2820  Šventosios Dvasios vadovaujami, krikščionys turi daryti skirtumą tarp Dievo karalystės augimo ir kultūros bei visuomenės, kurioms jie priklauso, pažangos. Tas skirtumas nereiškia atskyrimo. Žmogaus pašaukimas amžinajam gyvenimui ne panaikina, o tik padidina jo pareigą panaudoti visas iš Kūrėjo gautas jėgas ir priemones, idant šiame pasaulyje jos tarnautų teisingumui ir taikai.82

2821  Tas prašymas išsakomas ir išklausomas Jėzaus maldoje,83 sudabartinamas ir yra veiksmingas Eucharistijoje, duoda savo vaisių naujajame gyvenime pagal palaiminimus.84

III. „Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“

2822  Tokia yra mūsų Tėvo valia, „kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Jis „kantriai elgiasi [...], nenorėdamas, kad kuris pražūtų“ (2 Pt 3, 9).85Jo įsakymas, kuris apima visus kitus ir mums apreiškia visą Jo valią, yra mylėti vienas kitą, kaip Jis mus mylėjo.86

2823  Jis paskelbė „mums savo valios paslaptį, kaip Jis panorėjo iš anksto nutarti Jame, [...] visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje. Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu To, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą“ (Ef 1, 9–11). Mes nepaliaudami prašome, kad tas maloningas nutarimas būtų tobulai įvykdytas žemėje, kaip jis jau yra įgyvendintas danguje.

2824  Tėvo valią tobulai ir vieną kartą visiems laikams įvykdė Kristus savo žmogiškąja valia. Ateidamas į šį pasaulį, Jėzus kalbėjo: „Štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios“ (Žyd 10, 7).87Vien tik Jėzus gali pasakyti: „Visuomet darau, kas Jam patinka“ (Jn 8, 29). Savo agonijos maldoje Jis visiškai pritaria tai valiai: „Tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22, 42).88 Dėl to Jėzus „atidavė save už mūsų nuodėmes pagal [...] mūsų Dievo valią“ (Gal 1, 4). „Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams“ (Žyd 10, 10).

2825  Jėzus, „būdamas Sūnus, savo kentėjimuose išmoko klusnumo“ (Žyd 5, 8). Tuo labiau jo reikia mums, kūriniams ir nusidėjėliams, tapusiems Jame įvaikiais. Mes prašome savo Tėvą suvienyti mūsų valią su Jo Sūnaus valia, kad įvykdytume Jo valią, Jo išganymo planą už pasaulio gyvybę. To padaryti savo jėgomis esame visiškai nepajėgūs, bet, suvienyti su Jėzumi, Jo Šventosios Dvasios galia galime patikėti Jam savo valią ir nuspręsti rinktis tai, ką visuomet rinkosi Sūnus: daryti tai, kas patinka Tėvui:89

Vienydamiesi su Kristumi, mes galime tapti su Juo viena dvasia ir išpildyti Jo valią, kad ji žemėje būtų įgyvendinta iki galo taip, kaip danguje.90
Pamąstykite, kaip Jėzus Kristus moko mus būti nuolankius, duodamas mums suprasti, kad mūsų dorybė priklauso ne vien nuo mūsų pastangų, bet ir nuo Dievo malonės. Kiekvienam tikinčiajam Jis liepia melstis, turint prieš akis viso pasaulio gerovę. Jis juk sako „teesie tavo valia“ ne manyje ar jumyse, bet visoje žemėje, kad joje išnyktų paklydimai, įsivyrautų tiesa, būtų sunaikintos ydos, kad sužydėtų dorybės ir žemė nebesiskirtų nuo dangaus.91

2826  Per maldą mes galime suvokti Dievo valią92 ir gauti kantrybės jai įvykdyti.93 Jėzus mus moko, kad į dangaus karalystę įeinama ne žodžiais, bet vykdant „mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21).

2827  Dievas „išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo Jo valią“ (Jn 9, 31).94 Tokia yra Bažnyčios maldos Viešpaties vardu galia, ypač Eucharistijoje; užtardama Bažnyčia vienijasi su Švenčiausiąja Dievo Motina95 ir visais šventaisiais, kuriems Viešpats buvo „maloningas“, nes jie troško vykdyti tik Jo valią:

Žodžius „teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ galime, nepažeisdami tiesos, aiškinti taip: kaip mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, taip ir Bažnyčioje; kaip Sužadėtinyje, kuris įvykdė Tėvo valią, taip ir Sužadėtinėje, kuri su Juo yra sužadėta.96
IV. „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“

2828  „Duok mums“: tai gražus pasitikėjimas vaikų, kurie iš savo Tėvo laukia visko: „Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45) ir visiems, kas gyvas, duoda „peno, [...] metui atėjus“ (Ps 104, 27). Jėzus moko mus to prašyti; tada iš tikrųjų pašlovinamas mūsų Tėvas, pripažįstant, koks Jis yra geras ir pranoksta visokį gerumą.

2829  Pasakymu: „Duok mums“ taip pat išreiškiama Sandora: mes esame Jo, o Jis yra mūsų ir mums. Bet tuo „mums“ taip pat pripažįstame, kad Jis yra visų žmonių Tėvas, ir mes meldžiame už juos visus, prie jų poreikių ir vargų pridėdami savuosius.

2830  „Mūsų duonos.“ Tėvas, kuris mums duoda gyvybę, negali neduoti mūsų gyvenimui būtino maisto, visų „deramų“ medžiaginių ir dvasinių gėrybių. Kalno pamoksle Jėzus pabrėžia tą sūnišką pasitikėjimą, veikiantį išvien su mūsų Tėvo apvaizda.97 Jis neliepia mums būti pasyviems,98 bet nori mus išvaduoti iš visokio nerimo ir visų rūpesčių. Toks yra sūniškas Dievo vaikų pasitikėjimas:

Kas ieško Dievo karalystės ir Jo teisumo, tiems jis žada visa kita pridėti. Kadangi viskas yra Dievo, nieko netrūks turinčiam Dievą, jei tik jis pats neatitrūks nuo Dievo.99

2831  Tačiau tai, jog yra badaujančių dėl duonos stokos, atskleidžia kitą gilią šio prašymo mintį. Bado drama akina autentiškai besimeldžiančius krikščionis imtis veiklios atsakomybės už savo brolius, tiek patiems atitinkamai elgiantis, tiek solidarizuojantis su visa žmonija. Šio Viešpaties maldos prašymo negalima atsieti nuo palyginimų apie vargšą Lozorių100 ir Paskutinį teismą101.

2832  Kaip raugas tešlą, taip Karalystės naujybė turi persunkti žemę Kristaus Dvasia.102Ji turi reikštis teisingumu paremtais asmeniniais ir socialiniais, ekonominiais ir tarptautiniais santykiais, niekada nepamirštant, jog teisingų struktūrų nesti be žmonių, kurie nori būti teisingi.

2833  Tai „mūsų“ duona, „viena daugeliui“. Palaiminimuose minimas neturtas yra dosnumo dorybė: ji ragina ne iš prievartos, bet iš meilės duoti kitiems ir dalytis medžiaginėmis bei dvasinėmis gėrybėmis, kad vienų perteklius papildytų kitų nepriteklių.103

2834  „Melskis ir dirbk.“104 „Melskitės, tarsi viskas priklausytų nuo Dievo, dirbkite, tarsi viskas priklausytų nuo jūsų.“105 Mes atliekame savo darbą, bet maistas vis tiek lieka Dievo dovana. Dera jos Jį prašyti, Jam už ją dėkoti. Tokia yra valgio laiminimo krikščionių šeimose prasmė.

2835  Tas prašymas ir drauge su juo tenkanti atsakomybė galioja ir kito žmones žudančio bado atžvilgiu: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeinana iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4)106, tai yra Jo Žodžiu ir Jo Dvasia. Krikščionys turi sutelkti visas savo pastangas „skelbti Evangeliją vargdieniams“. Žemėje yra badaujančių, tačiau patiriančių „ne duonos badą ar vandens troškimą, bet Dievo žodžių badą“ (Am 8, 11). Dėl to šis ketvirtasis prašymas įgyja ypatingą krikščionišką prasmę meldžiant gyvenimo Duonos: tikėjimu priimamo Dievo žodžio, Eucharistijoje priimamo Kristaus Kūno.107

2836  „Šiandien“ taip pat išreiškia pasitikėjimą. Viešpats jo mus moko,108 nes dėl išpuikimo mes to nesugalvotume. Kadangi čia pirmiausia kalbama apie Dievo žodį ir Sūnaus Kūną, tas „šiandien“ nėra vien tik mūsų mirtingojo laiko dabartis: tai Dievo „šiandiena“:

Jei tu kasdien gauni duonos, kiekviena diena tau yra „šiandien“. Jei Kristus tau yra „šiandien“, Jis kasdien tau prisikelia. Kokiu būdu? „Tu mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“ (Ps 2, 7). Šiandien, tai yra: kai prisikelia Kristus.109

2837  „Kasdienės.“ Tas žodis, epiousion, Naujajame Testamente niekur kitur nevartojamas. Reikšdamas laiką, jis pakartoja žodį „šiandien“110 pedagogine prasme, kad sustiprintų mūsų pasitikėjimą „be išlygų“. Reikšdamas kokybę, jis pažymi tai, kas būtina gyvybei palaikyti, o dar platesne prasme – visas gėrybes, kurių reikia pragyvenimui.111 Pažodžiui (epiousion: super-substantiale , „ant-gamtinis“) jis tiesiog reiškia gyvenimo Duoną, Kristaus Kūną, „nemirtingumo vaistą“112, be kurio mes neturime savyje gyvybės.113 Iš pažodinės tampa akivaizdi ir dangiškoji šio prašymo prasmė: „diena“, apie kurią kalbama, yra Viešpaties diena – diena Karalystės pokylio, užbėgant į priekį vykstančio Eucharistijoje, kurioje jau ragaujama ateinančios Karalystės. Dėl to Eucharistinę liturgiją reikia švęsti „kasdien“.

Eucharistija yra mūsų kasdienė duona. To dieviškojo maisto savybė yra vienijanti galia, kuri mus suvienija su Viešpaties kūnu ir padaro Jo nariais, kad mes patys taptume tuo, ką priimame [...]. Tos kasdienės duonos tai pat yra skaitiniuose, kuriuos kasdien girdite bažnyčioje, giesmėse, kurių klausotės ir patys giedate. Visa to reikia mūsų maldingajai kelionei.114
Dangaus Tėvas mus, kaip dangaus vaikus, ragina melsti dangaus Duonos.115 Kristus „pats yra duona, pasėta Mergelėje, rauginta kūne, minkyta kančioje, kepta kapo krosnyje, saugoma bažnyčioje, atnašaujama ant altorių; Jis kasdien aprūpina tikinčiuosius dangiškuoju maistu“116.
V. „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“

2838  Šis prašymas stebina. Jei jis apsiribotų pirmąja sakinio dalimi: „atleisk mums mūsų kaltes“, galėtų neišreišktai glūdėti trijuose pirmuosiuose Viešpaties maldos prašymuose, nes Kristaus auka yra skirta „nuodėmėms atleisti“. Tačiau pagal antrąją sakinio dalį mūsų prašymas bus išklausytas tik tada, kai pirma būsime padarę tai, ko reikalaujama. Mūsų prašymas nukreiptas į ateitį, bet atsakas turi būti pirmesni; juos abu jungia žodelis „kaip“.

„Atleisk mums mūsų kaltes...“

2839  Savo Tėvui pradėjome melstis drąsiai pasitikėdami. Melsdami, kad būtų šventas Jo vardas, prašėme, kad būtume vis labiau pašventinti. Tačiau net aprengti Krikšto drabužiu, mes ir toliau nusidedame, nusigręžiame nuo Dievo. Dabar šiuo nauju prašymu mes vėl grįžtame pas Jį kaip sūnus palaidūnas117 ir Jam prisipažįstame esą nusidėjėliai kaip muitininkas.118 Mūsų prašymas prasideda „išpažintimi“, kuria išpažįstame ir savo skurdą, ir Jo gailestingumą. Mūsų viltis tvirta, nes Jo Sūnuje „mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą“ (Kol 1, 14).119 Veiksmingas ir neabejotinas Jo atleidimo ženklas yra Jo Bažnyčios sakramentai.120

2840  Tačiau mus baugina tai, kad į mus srūvantis gailestingumas negalės pasiekti mūsų širdies tol, kol nebūsime atleidę savo kaltininkams. Meilė, kaip ir Kristaus kūnas, yra nedaloma: mes negalime mylėti Dievo, kurio nematome, jeigu nemylime savo brolio ar sesers, kuriuos matome.121 Kai atsisakome atleisti savo broliams ir seserims, mūsų širdis užsiveria, tampa užkietėjusi ir dėl to neprieinama gailestingajai Tėvo meilei; kai išpažįstame savo nuodėmę, širdis atsiveria Jo malonei.

2841  Šis prašymas toks svarbus, kad Kalno pamoksle Viešpats tik prie jo vieno grįžta ir plačiau jį aiškina.122 To svarbiausio Sandoros reikalavimo žmogui įvykdyti neįmanoma, tačiau „Dievui viskas yra galima“ (Mt 19, 26).

„...kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“

2842  Tas „kaip“ Jėzaus mokyme pavartojamas ne kartą: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48); „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36); „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13, 34). Viešpaties įsakymo laikytis neįmanoma, jei dieviškuoju pavyzdžiu seksime vien išoriškai. Galvoje turimas gyvas ir iš „širdies gelmių“ kylantis dalyvavimas mūsų Dievo šventume, gailestingume ir meilėje. Vien tik Dvasia, kuria „gyvename“ (Gal 5, 25), gali „mūsų“ nusistatymą padaryti tokį kaip Jėzaus Kristaus.123 Tad ir atleidimo vienybė tampa galima, kai esame „atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje [mums] buvo atlaidus“ (Ef 4, 32).

2843  Taip gyvi tampa Viešpaties žodžiai apie atleidimą, apie tą meilę, kuria mylima iki galo.124 Viešpaties mokymo apie bažnytinę bendrystę125 pabaigoje duotas palyginimas apie negailestingąjį tarną baigiasi tokiais žodžiais: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“ Viskas išsisprendžia ten, „širdies gilumoje“. Nepajėgiame nesijausti įžeisti ir tai pamiršti; tačiau širdis, kuri atsiveria Šventajai Dvasiai, tą žaizdą pakeičia užuojauta ir nuvalo atmintį, įžeidimą paversdama užtarimu.

2844  Krikščioniškoji malda pakyla iki atleidimo priešams.126 Ji perkeičia mokinį, padarydama jį panašų į Mokytoją. Atleidimas yra krikščioniškosios maldos viršūnė; maldos dovaną gali priimti tiktai užuojauta į dieviškąja panaši širdis. Atleidimas taip pat rodo, kad mūsų pasaulyje meilė yra stipresnė už nuodėmę. Kankiniai, kaip seniau, taip ir dabar, šitaip liudija Jėzų. Atleidimas yra pagrindinė Dievo vaikų Susitaikinimo127 su savo Tėvu ir žmonių tarpusavio susitaikinimo sąlyga.128

2845  Tam iš pagrindų dieviškam atleidimui129 nėra nei ribų, nei saiko. Kai kalbama apie įžeidimus („kaltes“ – pagal Lk 11, 4 arba „skolas“ pagal Mt 6, 12), mes iš tikrųjų visada esame skolininkai: „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę“ (Rom 13, 8). Švenčiausiosios Trejybės bendrystė yra kiekvieno teisingo santykio šaltinis ir kriterijus.130 Ji tikrove tampa maldoje, ypač Eucharistijoje:131

Dievas nepriima nesusitaikiusiųjų aukos; juos sugrąžina nuo altoriaus ir liepia pirma susitaikinti su broliais, kad taikiomis maldomis galėtų susitaikinti ir su Dievu. Gražiausia auka Dievui yra mūsų taika, mūsų broliška santarvė, Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje suvienyta tauta.132
VI. „Neleisk mūsų gundyti“

2846  Šio prašymo šaknys glūdi ankstesniame prašyme, nes mūsų nuodėmės yra pritarimo pagundai vaisius. Mes prašome mūsų Tėvą „neleisti“ mūsų gundyti. Sunku vienu žodžiu išversti čia pavartotą nevienareikšmį graikišką pasakymą: „neleisk mums patekti į pagundą“,133 „neleisk mums pasiduoti pagundai“. „Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo“ (Jok 1, 13). Atvirkščiai, Jis nori mus iš to išvaduoti. Mes Jį prašome neleisti mums nueiti į nuodėmę vedančiu keliu. Mes esame atsidūrę kovoje „tarp kūno ir Dvasios“. Tuo prašymu meldžiame įžvalgumo ir tvirtumo Dvasios.

2847  Šventoji Dvasia mus moko atskirti išmėginimą, būtiną vidinio žmogaus augimui,134 kad būtų „išbandyta dorybė“,135 nuo pagundos, vedančios į nuodėmę ir mirtį.136 Mes taip pat turime skirti, kada „esame gundomi“ ir kada „pritariame“ pagundai. Pagaliau gebėjimas skirti atskleidžia pagundos melą: jos objektas rodosi esąs „geras [...], žavus akims [...]“, geistinas (Pr 3, 6), o iš tikrųjų jo vaisius yra mirtis.

Dievas nenori kam nors primesti gėrio, Jis nori laisvų būtybių [...]. Kartais ir pagunda esti naudinga. Niekas, išskyrus Dievą, nežino, ką mūsų siela yra iš Jo gavusi, nežinome nė mes patys. Tačiau pagunda tai parodo, kad mus išmokytų save pažinti, atidengtų mūsų skurdą ir įpareigotų dėkoti už jos mums parodytas gėrybes.137

2848  Norint „nepasiduoti pagundai“ reikia širdies apsisprendimo: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis [...]. Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams“ (Mt 6, 21. 24). „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25). Kai „pritariame“ Šventajai Dvasiai, Tėvas mums suteikia jėgų. „Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą“ (1 Kor 10, 13).

2849  Vis dėlto tokia kova ir tokia pergalė yra galimos tik su malda. Savo malda Jėzus nugalėjo gundytoją nuo pat pradžių138 ir paskutinėje savo agonijos kovoje.139 Šiuo prašymu mūsų Tėvui Kristus mus įtraukia į savo kovą ir agoniją. Jis primygtinai primena mums budėti širdimi140 vienybėje su Juo. Budėjimas yra „širdies sargyba“, ir Jėzus prašo Tėvą išlaikyti mus ištikimus Jo vardui.141 Šventoji Dvasia nuolat mus ragina taip budėti.142 Prašymo dramatiškumas tampa akivaizdus susidūrus su paskutine pagunda mūsų žemiškoje kovoje; tada prašome galutinės ištvermės. „Štai aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kas budi!“ (Apr 16, 15).

VII. „Bet gelbėk mus nuo pikto(jo)“

2850  Paskutinis mūsų prašymas Tėvui irgi pakartotas Jėzaus maldoje: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo“ (Jn 17, 15). Jis liečia kiekvieną mūsų asmeniškai, tačiau tie, kurie meldžiasi, visada yra „mes“, besimeldžiantys bendrystėje su visa Bažnyčia ir už visos žmonijos išlaisvinimą. Viešpaties malda nuolat mus daro atvirus visai išganymo ekonomijai. Mūsų tarpusavio priklausomybė nuodėmės ir mirties dramoje pavirsta solidarumu Kristaus kūne, „šventųjų bendrystėje“.143

2851  Šiame prašyme minimas „piktas“ nėra abstrakcija, bet reiškia asmenį, šėtoną, piktąjį, Dievui pasipriešinusį angelą. „Velnias“ (dia–bolos) – tai tas, kuris „priešinasi“ Dievo planui ir Kristuje atliktam Jo „išganymo darbui“.

2852  „Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys, [...] melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44), šėtonas, „kuris suvedžiodavo visą pasaulį“ (Apr 12, 9); per jį nuodėmė ir mirtis atėjo į pasaulį, ir tik jam galutinai pralaimėjus, visa kūrinija bus „išvaduota iš nuodėmės ir mirties sunaikinimo“.144 „Mes žinome, jog kiekvienas gimusis iš Dievo nenusideda, bet Dievo Pagimdytasis saugo jį, ir piktasis jo nepaliečia. Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 18–19):

Sunaikinęs jūsų nuodėmę ir atleidęs jūsų kaltes, Viešpats jus gins ir saugos nuo kovojančio su jumis velnio žabangų, idant jūsų neužkluptų nuodėmę gimdyti įpratęs priešas. Kas pasitiki Dievu, tas nebijo šėtono. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Rom 8, 31).145

2853  Pergalė prieš „šio pasaulio kunigaikštį“146 vieną kartą visiems laikams buvo pasiekta tą Valandą, kurią Jėzus laisvai sutiko mirti, kad mums atiduotų savo gyvybę. Tai šio pasaulio teismas, ir šio pasaulio kunigaikštis yra „išmetamas laukan“.147 Jis „puolė persekioti moterį“ (Apr 12, 13),148 bet jos neįveikė: naujoji Ieva, Šventosios Dvasios „malonės pilnoji“, buvo apsaugota nuo nuodėmės ir mirties sunaikinimo (tai Švenčiausiosios Dievo Motinos, visuomet Mergelės, Nekaltasis Prasidėjimas ir Ėmimas į dangų). „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis“ (Apr 12, 17). Dėl to Dvasia ir Bažnyčia meldžia: „Ateik, Viešpatie Jėzau“ (Apr 22, 17. 20), nes Jo atėjimas mus išgelbės nuo piktojo.

2854  Prašydami išgelbėti mus nuo piktojo, mes taip pat meldžiame išvaduoti iš visokio esamo, buvusio ir būsimo blogio, kurio kūrėjas ir kurstytojas yra piktasis. Tuo paskutiniu prašymu Bažnyčia atneša Tėvo akivaizdon visą pasaulio skurdą. Prašydama gelbėti nuo žmoniją slegiančio blogio, ji drauge meldžia brangios taikos dovanos ir malonės ištvermingai laukti Kristaus sugrįžimo. Taip melsdamasi, ji su nuolankiu tikėjimu iš anksto suvienija visus ir viską Tame, kuris „turi mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18), „kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis“ (Apr 1, 8):149

Gelbėk mus, Viešpatie, nuo visokio blogio. Suteik ramybę mūsų laikams. Gailestingai padėk, kad mes, iš nuodėmių išvaduoti ir nuo neramumų apsaugoti, su palaiminga viltimi lauktume mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo.150
Baigiamoji doksologija

2855  Baigiamojoje doksologijoje: „Nes Tavo valdžia ir galybė, ir garbė per amžius“ sujungiami trys pirmieji prašymai mūsų Tėvui: kad būtų garbinamas Jo vardas, kad ateitų Jo karalystė, kad galingai išsipildytų Jo išganingoji valia. Pakartojimo forma dabar yra garbinimas ir dėkojimas, kaip ir dangiškojoje liturgijoje.151 Šio pasaulio kunigaikštis buvo melagingai pasisavinęs tuos tris valdžios, galybės ir garbės titulus;152 Viešpats Kristus sugrąžina juos savo ir mūsų Tėvui, iki Jam perduos Karalystę, kai bus galutinai įvykdytas išganymo slėpinys, o Dievas bus viskas visame kame.153

2856  „Baigęs maldą, sakai: Amen, šiuo Amen, reiškiančiu 'tebūnie taip',154 patvirtindamas visa, kas pasakyta maldoje, kurios mus išmokė Dievas.“155

Santrauka

2857  Trijų pirmųjų „Tėve mūsų“ maldos prašymų objektas yra Tėvo garbė: kad visiems būtų šventas Jo vardas, kad ateitų Jo karalystė, kad išsipildytų Dievo valia. Kiti keturi prašymai išreiškia mūsų troškimus: tai mūsų gyvenimą liečiantys prašymai Tėvui: kad mums netrūktų maisto, kad būtume išgydyti iš nuodėmės ir kad Jis padėtų mums kovoje už gėrio pergalę prieš blogį.

2858  Melsdami: „Teesie šventas tavo vardas“, mes įsitraukiame į Dievo planą, kad Jo vardas – apreikštas Mozei, o vėliau Jėzuje – būtų šventai išpažįstamas per mus ir mumyse, kiekvienoje tautoje ir kiekviename žmoguje.

2859  Antrame prašyme Bažnyčiai pirmiausia rūpi Kristaus sugrįžimas ir galutinis Dievo karalystės atėjimas. Ji taip pat meldžiasi, kad Dievo karalystė augtų „šiandien“ – mūsų gyvenimo dienomis.

2860  Trečiu prašymu meldžiame savo Tėvą suvienyti mūsų valią su Jo Sūnaus valia, kad jo išganomasis planas būtų įgyvendintas pasaulio gyvenime.

2861  Ketvirtu prašymu, sakydami: „Duok mums“, mes, būdami bendrystėje su savo broliais, reiškiame sūnišką pasitikėjimą savo dangiškuoju Tėvu. Žodžiais: „mūsų duonos“ žymima mūsų visų pragyvenimui būtinas žemiškas maistas, taip pat gyvenimo Duona, kuri yra Dievo žodis ir Kristaus Kūnas. Jos gauname dieviškajame „šiandien“, kaip būtiną, ant-gamtinį [super-substantiale] Dievo karalystės Pokylio maistą, kurio iš anksto ragaujame Eucharistijoje.

2862  Penktu prašymu maldaujame Dievo gailestingumo dėl mūsų kalčių, bet mūsų širdis jis pasieks tik tada, kai, sekdami Kristaus pavyzdžiu ir Jo padedami, sugebėsime atleisti savo priešams.

2863  Tardami: „Ir neleisk mūsų gundyti“, prašome Dievą, kad Jis neleistų mums pasukti į nuodėmę vedančiu keliu. Tuo prašymu meldžiame įžvalgumo ir tvirtumo Dvasios; prašome malonės išlikti budriems ir ištverti iki galo.

2864  Paskutiniu prašymu „Gelbėk mus nuo pikto(jo)“ krikščionis drauge su Bažnyčia meldžia Dievą, kad leistų išvysti Kristaus jau pasiektą pergalę prieš „šio pasaulio kunigaikštį“, šėtoną, Dievui ir Jo išganomajam planui asmeniškai besipriešinantį angelą.

2865  Baigiamuoju „Amen“ tariame savo „Fiat“ septyniems prašymams: „Tebūnie taip!“

Išnašos

55 Plg. Lk 22, 15; 12, 50.

56 Plg. 1 Kor 15, 28.

57 Plg. Ps 111, 9; Lk 1, 49.

58 Plg. Ps 8; Iz 6, 3.

59 Plg. Ps 8, 6.

60 Plg. Rom 3, 23.

61 Plg. Žyd 6, 13.

62 Plg. Iš 3, 14.

63 Plg. Iš 19, 5-6.

64 Plg. Kun 19, 2: "Būkite šventi, nes aš Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas".

65 Plg. Ez 20; 36.

66 Plg. Mt 1, 21; Lk 1, 31.

67 Plg. Jn 8, 28; 17, 8; 17, 17-19.

68 Plg. Ez 20, 39; 36, 20-21.

69 Plg. Jn 17, 6.

70 Plg. Fil 2, 9-11.

71 Šv. Kiprijonas, Dom. orat. 12.

72 Plg. Ez 36, 20-22.

73 Šv. Petras Auksažodis, Serm. 71.

74 Tertulianas, Or. 3.

75 Plg. Jn 14, 13; 15, 16; 16, 24. 26.

76 Šv. Kiprijonas, Dom. orat. 13.

77 Tertiulianas, Or. 5.

78 Plg. Tit 2, 13.

79 Rm I, IV Eucharistijos malda.

80 Plg. Gal 5, 16-25.

81 Šv. Kirilas Jeruzalietis, Catech. myst. 5, 13.

82 Plg. GS 22; 32; 39; 45; EN 31.

83 Plg. Jn 17, 17-20.

84 Plg. Mt 5, 13-16; 6, 24; 7, 12-13.

85 Plg. Mt 18, 14.

86 Plg. Jn 13, 34; 1 Jn 3; 4; Lk 10, 25-37.

87 Plg. Ps 40, 8-9.

88 Plg. Jn 4, 34; 5, 30; 6, 38.

89 Plg. Jn 8, 29.

90 Origenas, Or. 26.

91 Šv. Jonas Auksaburnis, Hom. in Mt. 19, 5.

92 Plg. Rom 12, 2; Ef 5, 17.

93 Plg. Žyd 10, 36.

94 Plg. 1 Jn 5, 14.

95 Plg. Lk 1, 38. 49.

96 Šv. Augustinas, Serm. Dom. 2, 6, 24.

97 Plg. Mt 6, 25-34.

98 Plg. 2 Tes 3, 6-13.

99 Šv. Kiprijonas, Dom. orat. 21.

100 Plg. Lk 16, 19-31.

101 Plg. Mt 25, 31-46.

102 Plg. AA 5.

103 Plg. 2 Kor 8, 1-15.

104 Plg. šv. Benediktas, Reg. 20; 48.

105 Priskiriama šv. Ignacui Lojolai. Plg. Petrus de Ribadeneyra, Tractatus de modo gubernandi sancti Ignatii, c. 6, 14: MHSI (Momenta historica Societatis Iesu) 85, 631.

106 Plg. Įst 8, 3.

107 Plg. Jn 6, 26-58.

108 Plg. Mt 6, 34; Iš 16, 19.

109 Šv. Ambraziejus, Sacr. 5, 26.

110 Plg. Iš 16, 19-21.

111 Plg. 1 Tim 6, 8.

112 Šv. Ignotas Antiochietis, Eph. 20, 2.

113 Plg. Jn 6, 53-56.

114 Šv. Augustinas, Serm. 57, 7, 7.

115 Plg. Jn 6, 51.

116 Šv. Petras Auksažodis, Serm. 67, 7.

117 Plg. Lk 15, 11-32.

118 Plg. Lk 18, 13.

119 Plg. Ef 1, 7.

120 Plg. Mt 26, 28; Jn 20, 23.

121 Plg. 1 Jn 4, 20.

122 Plg. Mt 5, 23-24; 6, 14-15; Mk 11, 25.

123 Plg. Fil 2, 1. 5.

124 Plg. Jn 13, 1.

125 Plg. Mt 18, 23-35.

126 Plg. Mt 5, 43-44.

127 Plg. 2 Kor 5, 18-21.

128 Plg. Jonas Paulius II, DM 14.

129 Plg. Mt 18, 21-22; Lk 17, 3-4.

130 Plg. 1 Jn 3, 19-24.

131 Plg. Mt 5, 23-24.

132 Šv. Kiprijonas, Dom. orat. 23.

133 Plg. Mt 26, 41.

134 Plg. Lk 8, 13-15; Apd 14, 22; 2 Tim 3, 12.

135 Plg. Rom 5, 3-5.

136 Plg. Jok 1, 14-15.

137 Origenas, Or. 29.

138 Plg. Mt 4, 1-11.

139 Plg. Mt 26, 36-44.

140 Plg. Mk 13, 9. 23. 33-37; 14, 38; Lk 12, 35-40.

141 Plg. Jn 17, 11.

142 Plg. 1 Kor 16, 13; Kol 4, 2; 1 Tes 5, 6; 1 Pt 5, 8.

143 Plg. RP 16.

144 Rm I, IV Eucharistijos malda.

145 Šv. Ambraziejus, Sacr. 5, 30.

146 Plg. Jn 14, 30.

147 Plg. Jn 12, 31; Apr 12, 10.

148 Plg. Apr 12, 13-16.

149 Plg. Apr 1, 4.

150 Rm I, embolizmas.

151 Plg. Apr 1, 6; 4, 11; 5, 13.

152 Plg. Lk 4, 5-6.

153 Plg. 1 Kor 15, 24-28.

154 Plg. Lk 1, 38.

155 Šv. Kirilas Jeruzalietis, Catech. myst. 5, 18.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003